Pandėlio miestelis pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1591 m. Vilkmergės (Ukmergės) žemės teismo knygoje. Pandėlys buvo minimas kaip Ivano Bobojedo valda.

Nėra tiksliai žinoma kada Pandėlyje įsikūrė pirmieji žydų tautybės gyventojai. Tačiau jau XVII a. yra minimas žydas – karčemos nuomininkas.

1765 m. rugsėjo mėn. Pandėlio parapijos gėralų mokesčio mokėtojų sąraše paminėtos  dvaro, žydų, krikščionių bei valsčiaus karčemos. 1775 m. Vilkmergės pavieto dūmų sąraše minima, kad Pandėlyje buvo 3 katalikų ir 18 žydų dūmų.

1787 m. sudarytame valdos inventoriuje, be smulkiai aprašytų 8 dvarui  priklausomų miestelėnų namų, išvardytos 25 žydų, daugiausia pirklių, sodybos. Paminėtas rabinas, tikybos mokytojas, 3 siuvėjai, skerdikas, krautuvininkas, dvaro užvažiuojamųjų namų nuomininkas.  Taip pat miestelyje gyveno keletas laisvųjų miestelėnų.

1846 m. Pandėlio kahalo žvakių mokesčio mokėtojų sąraše  (mokestis nuo šabo ir šventinių žvakių, naudotas žydų mokyklų reikmėms) yra 54 pavardės.

1883 m.  Vidaus reikalų ministerijos pareikalavimu surinktoje medžiagoje apie Vilniaus ir Kauno gubernijas rašoma, kad   Pandėlyje yra du mūriniai ir 49 mediniai  pastatai. Veikia 14 krautuvių, 3 alinės.

1889 m. Pandėlio miestelio plane, kuriame yra sklypų bei pastatų savininkų sąrašas, yra paminėtos.  Pandėlio žydų pavardės. Tame pačiame plane matome, kad vakarinėje Pandėlio miestelio dalyje koncentravosi žydų bendruomenės pastatai: sinagoga, maldos namai, mažesnis maldos namų pastatas, hebrajų mokykla  ir žydų pirtis – mikvah.

XIX a. pab. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis žydai  jau sudarė 95% miestelio gyventojų.

Pandėlio žydai buvo aktyvūs įvairių visuomeninių įvykių dalyviai. Žinoma, kad  1863 m. balandžio mėn. į miestelį atvykusius Z. Sierakausko vadovaujamus sukilėlius žydai pasitiko su duona ir druska. Aktyvūs buvo ir 1905 m. revoliucijos įvykiuose. 

Pirmojo pasaulinio karo  metais, artėjant frontui, vietos žydų bendruomenei buvo įsakyta per 24 val. palikti Pandėlį.  Įžengus vokiečiams, dalis jų sugebėjo sugrįžti. Tačiau dauguma tapo pabėgėliais Rusijos gilumoje  ir grįžo tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

1919 m. Pandėlio miestelis sparčiai augo, jame gyveno per 2500 gyventojų. Du trečdaliai  iš jų – žydai. Didžioji dalis jų buvo amatininkai ir smulkūs prekiautojai. Antradieniais miestelyje vyko turgūs, kurie pritraukdavo prekeivių ne tik iš Pandėlio apylinkių, bet ir kitų miestelių ir kaimų.  

1923 m. visuotinio  Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis  Pandėlio valsčiuje  gyveno 7729 gyventojai, iš jų  671 žydas. Pačiame miestelyje žydų – 611 . Uždarius sieną su Latvija, nusilpo ekonominė miestelio veikla, gyventojų skaičius sumažėjo. Dalis žydų emigravo visų pirma į Pietų Afriką.  1939 m. iš 1000 Pandėlio gyventojų 300 buvo žydai. 

Tarpukariu Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Pandėlyje buvo dveji  žydų maldos namai, mokykla, ritualinė pirtis (mikvah). Didžioji dali žydų buvo chasidai.

1930–1940m. Pandėlyje gyveno apie 25 lietuvių ir 90 žydų šeimų. Žydai daugiausia vertėsi verslais, veikė 4-5 restoranai. Be ekonominio gyvenimo vyko aktyvus kultūrinis–visuomeninis gyvenimas. Pandėlyje veikė daug organizacijų,  įvairių  politinių ir religinių  grupių, teatras, sporto klubas, ir bendruomenės biblioteka.

Ramų Pandėlio žydų gyvenimą nutraukė 1940–ųjų sovietinė okupacija. Prasidėjo žiaurios represijos prieš turtingas žydų šeimas, nacionalizuota jų privati nuosavybė, uždraustos žydų visuomeninės ir politinės organizacijos, mokymasis hebrajų kalba.

1941-ųjų birželį Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, prasidėjo organizuotas žydų persekiojimas ir žudymas. Baisi tragedija neaplenkė ir Pandėlio.  Žydams įsakyta susirinkti turgaus aikštėje. Rabinas Michaelis Punas ir keli kiti sušaudyti pirmosiomis karo savaitėmis. Likusieji suvaryti į daktaro Zablockio klojime įrengtą laikiną stovyklą.

Po 3 sav. iš laikinos sulaikymo vietos Pandėlio žydai vežimais išgabenti į Rokiškio laikiną žydų koncentracijos stovyklą.

Rokiškio laikinosios žydų koncentracijos stovyklos kaliniai sušaudyti Velniaduobės miške 1941 m. rugpjūčio 15–16 dienomis.

Po karo Pandėlyje neliko nei vienos žydų šeimos.